Kovo 25-oji yra labai reikšminga mūsų tradicinio kalendoriaus data. Taigi gandro, šio mielo žmogaus įnamio, parskridimo iš tolimos kelionės šventė – Gandrinės!
Yra sakoma, kad atskrisdami iš savo tolimosios kelionės, gandrai parneša pavasarį. Mat parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri ir išspardanti paskutinius ledus nuo balų. Todėl vadinama ne tik kiele, bet ir „ledspira“. Belaukiant mielųjų įnamių, būtina apžiūrėti gandralizdžius, pataisyti, sutvirtinti jų pagrindus. Seniau žmonės gandrams įkeldavo aplūžusį vežimo ratą ar senas akėčias į audros nulaužtą medžio viršūnę arba ant daržinės stogo. Jei pavasarį gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį, – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, gal tik šeimininkės molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį, – tada vangiai darbai eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios – šiais metais išskris iš gimtųjų namų. O pamačius tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar „tupės“ pas tėvelį… Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Reikia mikliai kulvirsčia – „šakardu“ persiversti, tada galima nepiktai ir paerzinti šį namų draugą: „Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė, Po tilteliu paslėpė“. Dar ir taip: „Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį“. Vienas iš kito vaikai pasišaipo, kai nepavyksta greitakalbe sklandžiai pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“.
