Jaunas , įsimylėjęs, raudonplaukis Ruduo rašė Vasarai laišką. Ilgesingą ir kvepiantį obuoliais. Laišką apie voratinklių šokį, ežiukų slėpynes, šešėlių gaudynes. Supratęs, kad pavėlavo įteikti Vasarai laišką, truputį nusiminė. Bet kur tau ilgai liūdės išdykęs ir pašėlęs Ruduo. Vos tik sužinojo, kad pas mus šventė, iškart prisistatė. Tokį mes jį ir pamatėme. Važiuojanti dviračiu , dažantį medžių lapus , gainiojantį dangumi skriejančius debesis. Visą rytą šėlome su Rudeniu: šokome, dainavome, sportavome, ragavome Rudens gėrybes. Maži dar esame, todėl truputi pavargome. Bet širdyje kiek džiaugsmo. Ilgai mojome Rudeniui, na tegul , tegul jis vejasi Vasarą.