Senovėje lapkričio 10 d. buvo minima kaip „ Ožio diena“. Piemenėliai laukdavo sniego – ir dėl džiuginančio baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos. Ko tik jie neprisigalvodavo, kad tik žiema greičiau ateitų: surengdavo apeiginį balto ožio „aukojimą“, arba Sniego šauktuves. Galulaukėje, pamiškėje jie išsirinkdavo patį stipriausią, balčiausią beržą; apie jį triskart Saulės kryptimi apvesdavo baltą ožką (ne raguotą ožį; ožka – tai žiema, ožys – pavasaris, ant
ragų pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausias piemuo ant jos jodavo raitas. Paskui visi šokdavo „Oželį“, „Ožkelę“, kitus ratelius. Lapkričio 10 dieną ir mūsų vaikučiai tapo piemenėliais, kurie visaip žaisdami ir pramogaudami prišaukė sniegą.
